Amžinybė

Ar nepastebėjot keisto paradokso, jog tie žmonės, kurie kartoja, jog su saule negyvens, paprastai elgiasi taip, lyg jiems priklausytų amžinybė... :)

Tie, kurie deklaruoja negyvensiantis amžinai, elgiasi taip, tarsi turėtų kaip minimum dar 1000 metų gyvenimo...

Nesiruošiantys gyventi amžinai nevertina ir nebrangina laiko, tos akimirkos, kuri yra čia ir dabar. Jie švaisto savo laiką veltui, tuščiai, nereikšmingiems ir niekam nereikalingiems dalykams. Tarsi turėtų neribotas laiko atsargas prasmingiems darbams, veiksmams, mintims... Šiandien išėjęs iš namų gali nebe sugrįžti dėl kokio neatsargaus vairuotojo kaltės arba plytos, nukritusios tau ant galvos. Ir jei prieš išeidamas nepasakysi brangiam žmogui "ačiū, kad esi su manim", gali niekados nebeturėti galimybės tai padaryti.

Arba kitas pavyzdys - kasdien mes nuodijame save šimtais būdų. Šiandien mums gerai, o kas bus vėliau - nesvarbu. Tarsi būtume nepažeidžiami ir nieko mums negalėtų nutikti. Dabar kaip niekad anksčiau žiniasklaida mirga straipsniais apie sveikatai žalingus priedus maiste, šampūne, dantų pastoje, kosmetikoje. Kiek procentų iš visų, kurie tai išgirsta, iš tikrųjų susimąsto ir ima ieškoti būdų, kaip nenuodyti savęs, savo mylimųjų ir savo vaikų? Na taip... Juk nieks negyvens amžinai, ar ne? Kažkodėl žmonės sveikatą ima branginti tik tada, kai ją praranda....

Kai kurie pasakymą "amžinai negyvensiu" naudoja ir kaip pateisinimą savo neatsakingam gyvenimo būdui.

Pati būdama veiksmo žmogumi, pamirštu jog yra priešingi man, neveiklumo žmonės. Prisipažinsiu, jog man sunku suvokti jų pasirinkimą, tačiau aš jį gerbiu. Jei neveiklumas yra sąmoningai pasirinktas veiksmas. Nes veikdamas arba neveikdamas vis tiek darai poveikį aplinkai, tad sulauki pasekmių, už kurias turi prisiimti atsakomybę.

Atsakomybė... skamba įpareigojančiai, pririšančiai prie žemės ir trukdo išskleisti laisvės sparnus? Liūdna žinia - laisvė neegzistuoja. Nes esi sąžinės tarnas ir turi paklusti širdies balsui. Kitaip netenki teisės vadintis Žmogumi.

Aš tikiu, kad žmogus turi siekti ne laisvės, o pusiausvyros, harmonijos. Pareiga ir atsakomybė yra tas inkaras, kuris neleidžia mums kaip helio pripūstam balionui pakilti į orą ir nuskristi į padangę, o ten, pasiekus tam tikrą aukštį... sprogti. Ir kokia gi viso to prasmė? Kas pasikeitė nuo to, kad balionas pakilo ir sprogo? Niekas. Alkstantys netapo sotesni, sergantys nepasveiko, nuskriaustieji negavo paguodos.

Aš - ruošiuosi gyventi amžinai. Tačiau, tam atvejui, jei nepavyktų, noriu palikti ženklą, jog aš čia buvau. Noras palikti ženklą mums visiems įgimtas. Prisiminkite išbraižytus suolus mokykloje, užeikite į mažiau tvarkomus WC. Ir dar vienas keistas paradoksas - nepačiupinėjamas, nepasveriamas ženklas išlieka ilgiau, nei įrantytas užrašas ant sienos.