Drąsa

Kažkur labai aukštai, taip aukštai, kad net galva ima svaigti vien pagalvojus apie tokį aukštį, žaižaruojantis, mirgantis, besimainantis sūkurys nuolat juda, keičiasi ir sukasi spirale. Jei išdrįstum prieiti arčiau (ar tiksliau būtų pasakyti - priskristi, nes toje vietoje nieks neturi kūno, tad neturi ir kojų, kuriomis gali kur nors nueiti), pamatytum, jog sūkurį sudaro tūkstančiai energijų, tarsi įvairiaspalvių drugelių pulkas.

Vieną fantastišką dieną (o gal naktį? Nes ten nėra nei dienos, nei nakties. Bent jau ne tokios, kokią mes sugebame suprasti savo žmogiškais protais), tame sūkuryje atsirado naujas energijos kamuolėlis, nauja plaštakė. Ištiesė susiraukšlėjusius sparnus, pasirąžė ir apsidairė. Tūkstančiai brolių ir seserų džiaugsmingai suplazdeno sparnais pasisveikindami su naujai gimusia svaja. Anksčiau kasdien jų gimdavo nesuskaičiuojama daugybė, o štai dabar kasdien vis mažiau ir mažiau, tad kiekvienos naujos svajonės atsiradimas - tikra šventė ir džiaugsmas.

Kitaip nei mes, svajonės gimsta iškart žinodamos kas jos, kodėl jos atsirado ir ką turi toliau daryti. Jos nepatiria kankinančios paauglystės, kurios metu mes turime prisiminti, kodėl atėjom čia ir nustatyti sau gyvenimo taisykles, išmokti Pasaulio kalbą. Svajonės žino, jog gimė Žmogaus galvoje ir turi plazdenti erdvėje tol, kol žmogus neištrauks jų atgal į materiją. Nes tik žmogui duota kurti ir energiją paversti į materiją.

Todėl naujai gimusi svaja, paskubomis pasisveikino su kitomis svajonėmis ir puolė dairytis savo žmogaus. Pamačiusi vieną, kuris kaip tik svajojo apie ją, strimgalviais puolė link jo, karštai trokšdama būti įgyvendinta. Ir tėškėsi į nematomą skydą, supantį tą žmogų. Negalėdama patikėti kas įvyko, svajonė daužėsi ir daužėsi, bandydama patekti pas žmogų. O žmogus net nepajuto, jog vargšė plaštakė, galėjusi padaryti jį laimingu, iki kraujo susidraskė rankas, bandydama pramušti žmogų supantį skydą.

Žmogus gimsta iš svajonės tiesiai į svetingą Pasaulio glėbį, ir toliau gyvena svajonėje, tuo pat metu kurdamas naujas svajas ir įgyvendindamas jas. Tai žmogaus paskirtis, tai jo kasdienis darbas. Tačiau, tūkstantmečiams bėgant, laiko smiltys nutrynė šį žinojimą ir daugelis žmonių nebeatlieka savo paskirties, dėl kurios ir buvo sutverti. Jie blankiai gyvena bespalvį gyvenimą, tuščiai stumdami bereikšmes dienas ir jaučiasi niekam nereikalingi. Ir jie teisūs - negimdydami svajonių ir neištraukdami jų už trapių kojelių atgal į materiją, jie nustoja gyventi Pasaulyje ir ima gyventi šalia jo. Žiūri tarsi per storą stiklą ir nebejaučia nei vėjo dvelksmo, nei saldaus gėlės kvapo.

Vos gimęs žmogus ima statyti aplink save skydą, sukurtą iš baimės ir nepasitikėjimo. Nori apsaugoti save nuo to, kas skaudina. Tačiau, apgaubęs save nepermušama sfera jis nebe prisileidžia ne tik to, kas skaudina, bet ir to, kas teikia džiaugsmą. Nes skausmas ir džiaugsmas vaikšto susikabinę rankomis. Neįsileisdamas vieno, prarandi ir kitą.

Žmogus gimęs svajoti ir įgyvendinti savo svajones. Tačiau baimė, neryžtingumas žmogui atima jėgas, sujaukia protą ir jis ima galvoti, kad jo svajonės yra nepasiekiamos. Ir tai tampa tiesa, nes juk žmogui lemta kurti tiesą...

Tad ir toliau plazdena svajonės įkalintos žmogaus. Sukasi ratu tūkstančiai įvairiaspalvių plaštakių, mainosi, virpa, plazdena, žaižaruoja ir laukia. Laukia drąsaus žmogaus.

Gyvenimo stebuklai ir miražai

Pasaulis - nuostabiausia vieta gyventi! Čia viskas raibuliuoja, mirga ir mainosi tarsi miražas troškulio išsekintoje dykumoje. Niekada negali būti tikras, jog balta yra balta, o ne saulės zuikutis juodos spalvos fone.

Taip negali būti tikras ir dėl žmonių, pažintis su kuriais tau Gyvenimas padovanoja.

***

Yra žmonės - medžiai. Jų yra daug ir įvairių, tačiau visi stovi tvirtai, giliai suleidę šaknis į žemę, atlaiko gyvenimo audras ir likimo perkūnijas. Medžių šakose čiulba paukščiai, virpina sparnus plaštakės. Šie žmonės meiliai suteikia pavėsį ir poilsį išvargusiems piligrimams, klaidžiojantiems painiais gyvenimo keliais. Kaip gera prisėsti žmonių - medžių tankios lajos paunksnėje, atsiremti nugara į tvirtą kamieną ir minutėlę tyloje pasiklausyti išmintingos vėjo šnekos lapijoje.

Yra žmonių - amalų. Iš šono atrodo trapūs, pažeidžiami ir nekalti. Ir net sunku atskirti nuo žmogaus - medžio. Tie patys žali lapai, tos pačios šakos. Bet... žmonėms - amalams būtini žmonės - medžiai. Kai amalas patenka ant medžio, tučtuojau giliai po oda, iki pat nervų ląstelių, suleidžia savo plonus, vos įžiūrimus čiuptuvus. Ir ima siurbti. Siurbti medžio energiją, emocijas, jėgas. Gyvybę. Ir tuo pačiu leisti savo nuodus - savo liūdesy, netikrumą, nerimą, nepasitikėjimą, disharmoniją, susiskaidymą. Žmonės - amalai patys pavojingiausi grobuonis, būkit atsargūs! Ne iškart gali suprasti, jog tu esi kažkieno energetiniai pietūs, o kai suprasi, bus jau vėlu, tavo nervų galūnės suaugusios su amalo nervų galūnėmis ir plėšdamas parazitą nuo savęs jautiesi tarsi turėtum atpjauti dalį savęs ir numest į patvorį garantuotai mirčiai. Tačiau, jei užteks sveiko proto ir valios tai padaryti, po kurio laiko nuodai pasišalins iš tavo medžiagų apykaitos sistemos ir vėl imsi ramiai ošti kartu su išminčiumi vėju.


Yra žmonių-veidrodžių. Jie yra iliuzija ir gyvena iliuzijoje. Ką parodytų veidrodis, jei neturėtų, ko atspindėti? Tokiems žmonėms gyvybiškai svarbu apsupti save kuo didesniu skaičiumi žmonių, nes, neturėdami ko atspindėti, yra niekas. Tačiau veidrodžiai, kad tūkstantinėje draugų, bičiulių, pažįstamų minioje, vis tiek jaučiasi vieniši, nes neturi svarbiausio žmogaus pasaulyje - SAVĘS. Veidrodžius atpažinti lengva tik ilgiau pabendravus. Po kurio laiko imi atpažinti savo ir kitų veidrodžio aplinkos žmonių bruožus. Dažniausiai jie niekam nekenkia. Nebent pasirenka atspindėti blogus žmones. Kartais veidrodžiai sudūžta ir ima atspindėti įskilusį pasaulį. Tada veidrodžius supantys žmonės suglumę dairosi - mato tą patį dangų, saulę, pievą, tačiau ji įskilusi, iškreipta. O žmonės-veidrodžiai, niekada nepajaučia skirtumo. Nes juk niekada patys savo basomis kojomis nežengė per žolę, nesiraukė nuo akinančios šviesos ir nesidairė po svaiginančiai gilia dangaus žydrynę. Jie tik visa tai atspindėjo...


Yra žmonių - miražų audėjų. Tokie žmonės, kaip vorai, gaudo letenomis kitų žmonių sukurtų tviskančių, mirgančių ir jaudinančiai gražių, tyrų minčių vaivorykštes, tempia į savo urvą ir ten iš visko nuaudžia miražą. Kuo vyresnis audėjas, tuo geresni jo įgūdžiai. Tuo gražesnį, įtikinamesnį miražą jis pagamina, tuo turtingesnis kūrinys, suraizgytas iš sugautų žmonių veidų, kojų, rankų, minčių, ašarų, prasmingų darbų, išmintingų žodžių, aistringų žvilgsnių, kilnių poelgių.

Miražo paveikslas didingas ir vertas pagarbos. Tik geriau jau į jį žiūrėti iš tolo. Dėl savo paties saugumo. Jei vorui pasirodysi tinkama miražo dalimi, papildančia bendrą paveikslą, jis griebs tave letenom, išraitys skausmingą formą ir atidžiai pritvirtins prie tinklo. Ir dar privers padėkoti, jog gavai išskirtinę galimybę atsisakyti savo niekingo gyvenimo ir prisijungti prie kai ko nepalyginamai didingesnio - miražo.

Vorai - miražų audėjai, mėgsta žiūrovus. Kuo didesnė žiūrovų ir gerbėjų minia - tuo geriau. Įsisiautęs į tviskantį miražą vorai lėtai slankioja po mūsų Pasaulį ir springdami ryja mūsų dėmsį, siurbia energiją, kol apsivemia. Tada nusivalo snukį ir vėl pripuola siurbt toliau.

Vorams, kaip ir kitiems parazitams, reikalingi žmonės medžiai, kad ant šakų galėtų iškabinti savo voratinklinį miražą. Pasirinkęs tinkamą žmogų - medį, voras jam įkanda, suleisdamas stiprius nuodus ir taip paverčia savo vergu. Nuo tos akimirkos pavergtasis žmogus - medis maitina vorą, rūpinasi jo gerove ir tuo pačiu metu kenčia žudantį, skausmingą, nepakeliamą suvokimą, jog pakliuvo į mirtinus spąstus, iš kurių beveik neįmanoma pasprukti. Kai tavo valia paralyžiuota, kai sąnariai išsukioti, o kaulai sulaužyti reikia antžmogiškos valios, kad pabėgtum... Kaip iš konclagerio... Vergams belieka tik viena viltis. Vergams belieka laukto, kol voras miražų audėjas ims dairytis naujo žmogaus - medžio ir nebereikalingą vergą išspjaus lauk apkramtytą, suluošintą, pažemintą, išniekintą. O aklų voro "Fanklubo" gerbėjų būrys dar ir akmenimis apmėtys auką, viešai pasmerks ir uždegs milžinišką laužą, kad, jei kartais bėglį sugautų, galėtų ji sudeginti ant lėtos ugnies. Pridėjusios ranką ant širdies jos saldžiais balais gieda giesmes apie dieviškuma ir moralines vertybės ir tuo tarpu negailestingai mėto akmenis į sukruvintą aukos kūną, palydėdamos šūksniais "NIEKŠAS".

Tačiau žmonės medžiai ir yra žmonės medžiai. Tyra, vasariškai šilta liūtis išvalys jų žaizdas, nuplaus apdegintus lapus, sulaužytas šakas, pagirdys nuo troškulio suskeldėjusias šaknis. O kai išlįs saulutė, paukšteliai grįš sukti lizdų į tankią žmogaus - medžio lapiją. Ir vėl jis ramiai oš, teikdamas pavėsį ir poilsį nerimstantiems pavargusiems klajokliams, šnekučiuosis su saule ir mojuos praskrendančiam vėjui.

Gražus tas voro nuaustas miražas, tikrai. Laimingi tie, kurie jį buvo sutikę. Sutikę, pasižavėję ir nuėję savais keliais. Nelaimingi tie, kurie tapo voro, miražų audėjo grobiu...

Žinoma, yra ir tokių kurie, kurie apdovanoti galia matyti tiesą. Tiesos regėtojai visada stabteli prie voro miražų audėjo. Tik ne miražu jie gėrisi. Tieos regėtojai smalsiai apžiūri susisukusį kuprotą mažą voriuką, suskaičiuoja aukas tinkle, ką pajėgia, tą ištraukia ir, linksmai švilpaudami, patraukia toliau savais keliais.

***
Yra dar tiek daug neištirto, nepatirto, nesuvokto. Gyvenimas nuo pat gimimo vaidina mums spektaklį. Tai iš kepurės išskrenda karvelis, tai gauni puokštę kvepiančių žiedų, tai minkštas triušis praskaidrina tau nuotaiką. Kokį stebuklą jis parodys šiandien? O kokį rytoj? Aš nežinau, bet nekantrauju išvyst!

Monstrai

Siaubūnas iš lėto, ramiai, bet tvirtai nuleido koją ant Žemės. Žemė neprasivėrė ir neprarijo jo, paukščiai nenustojo giedoję, o plaštakės tebevirpino saulės spindulius savo sparneliuose. Pabaisa nuleido antrą koją, įrėmė kumščius į šonus ir apsidairė. Valdovo žvilgsniu, vertinančiai nužvelgė tiesius pušų kamienus, dangaus žydrynę virš išlakių medžių šakų. Apsidairė, įkvėpė pilnus plaučius saldaus miškų ir pievų, ežerų, upių ir jūrų kvapo, ir nusprendė pasilikti. Amžiams.

Nei vienas Žmogus nepastebėjo šio siaubingiausio istorijoje įvykio. O jei ir būtų pastebėjęs, ką būtų padaręs? Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, gimęs kurti, mylėti, atjausti, auginti, globoti. Ar Dieviškosios meilės sutvėrimas galėjo imti ir nužudyti vos koją ant Žemės pastačiusį Priešą? Dabar jau nieks to nesužinos.

Tai buvo labai seniai. Ir jau prieš tūkstantmečius šis prisiminimas išsitrynė arba buvo ištrintas iš Žmonių atminties. Žmonės šiandien gyvena kartu su Monstrais ir jų nepastebi, nemato. Ir tik keli, kurie vis dar klausosi širdies ir sąžinės balso, vis dar sugeba atskirti svetimuosius nuo savųjų. Kiti, matydami Monstro darbus, tiesiog pasako - jis ne žmogus, jis žvėris. O kartais pagalvoję priduria - bet juk ir žvėrys taip nesielgia. Ir net neįsivaizduoja, kaip arti tiesos tuo metu jie būna... Nes tai tikrai ne Žmogaus, o Monstro darbas.

Gimęs kurti naikinti negali. Žmogus iš nevilties nuleidęs galvą stovi iki kelių nekaltųjų kraujyje, žudynių, prievartos ir smurto sūkuryje. Šitiek tūkstantmečių nuodyta, engta, naikinta Žmonija pamiršo, jog Dievas sukūrė Žmogų pagal savo atvaizdą. Ir ginklas nuo blogio yra pačiame Žmoguje, jo liepsnojančioje širdyje, jo tiesos ir teisingumo troškime.

Ateis diena ir Žmogus pakels galvą. Apsidarys. Kumštelės nusiminusį kaimyną. Šis atsibus iš slogučio ir išjudins draugus. Banga nuvilnys per visą planetą ir Monstras iš siaubo sustings. Jį svilins Žmonių įremti žvilgsniai, migla Žmonių protų nebetemdys. Ir teks jam pakniopstom bėgti iš Žemės. Ir palikti ją. Amžiams.