Angelas

Gyveno kartą labai liūdnas Angelas. O liūdnas jis buvo, nes pametė kažkur savo Žmogų. Viskas nutiko taip netikėtai ir nelauktai, kad Angelas net nežinojo nuo ko pradėti paieškas.

- Koks aš Angelas be Žmogaus. - niūriai galvojo jis, atsisėdęs ant didelio akmens lietingą rytą. - Drugelis nebent, o ne Angelas.... ir ką aš Dievui dabar pasakysiu? O svarbiausia - ką Jis pasakys man?!
Lietus barbeno ant Angelo aureolės ir žliaugė nuo sparnų plunksnų.

Linksmai raitydama kilpas Gyvatė šliaužė pro šalį tvarkyti savo Labai Svarbių Reikalų. Tačiau negi nestabtelėsi akimirką, kai randi labai liūdną Angelą?

- Kas nutiko, bičiuli? - draugiškai paklausė ji susiraičiusi šalia.
- Nepatikėsi, mieloji. Pamečiau savo Žmogų. - atsiduso Angelas ir nubraukė karčią ašarą nuo skruosto.
- Kaip tai pametei? Argi jūsų nesieja nepertraukiami ryšiai nuo pat Žmogaus gimimo iki jo mirties?
- Pasirodo ne. Nors maniau, kad sieja. Taip gražiai kartu žaidėme, taip gražiai kartu draugavome. Mano Žmogus net vardą man buvo sugalvojęs. Bet paskui pamiršo... Užaugo ir pamiršo mane ir mūsų draugystę...
- O... - neryžtingai ištarė Gyvatė. - Bet kaip gi tu jį pametei?
- Ir pats dorai nesuprantu. - Gūžtelėjo pečiais Angelas ir nemaloni šalto vandens srovė perliejo Gyvatę.
- Supranti, kuo toliau, tuo mažiau Žmogui manęs reikėjo. Tiksliau - mano pagalbos jam reikėjo kasdien vis labiau, nes jis nebrangino nei savo, nei kitų gyvybių. Tačiau mane visiškai pamiršo, o jei ir prisimindavo kada nors, tai tik su panieka. - Sunkiai atsiduso Angelas ir tęsė toliau, - todėl aš nusprendžiau nulėkti aplankyti brolių, kurių Žmonės irgi tokie patys nedėkingi ir sunkiai prižiūrimi. Pagalvojau, kad nieko gi neatsitiks, jei valandžiukę manęs nebus. Galų gale, gal mano Žmogus pajaus skirtumą ir kitą kartą, prieš imdamas mane piktai burnoti, susimąstys?
- Ir kas nutiko tada? - Gyvatė smalsiai pažvelgė Angelui į akis.
- Kas kas... - Irzliai atšovė tas. - Neapskaičiavau tinkamai laiko. Mūsų, angelų, laikas skiriasi nuo žmonių. Mums jis teka lėčiau, nei žmonėms ir tik tada, kai būname su savo Žmogumi, laikas susivienodina. Matyt užsimiršom mes su broliais beguosdami vienas kitą, bepasakodami linksmus ir liūdnus nutikimus iš savo žmonių sargystės patirties. Kai grįžau atgal, mano Žmogaus nebebuvo.
- O tu jo neieškojai? - Gyvatė vis tiek niekaip negalėjo suprasti, kaip gi Angelas galėjo pamesti Žmogų.
- Dar klausi?! Žinoma ieškojau. Apskridau visas vietas, kur jis mėgsta lankytis. Ir niekur jo negaliu rasti. Nesuprantu, kur gi jis galėjo dingti?
- Žinai, bičiuli, nieko nebus. Teks tau ieškoti pagalbos pas Vyresniuosius. - tarė Gyvatė
- Nujaučiu... Bet net neįsivaizduoji, kaip bijau ir kaip nenoriu. Gal dar rasiu savo Žmogų ir pats?
- Tokiais atvejais manau geriau jau netempti gumos.
- Tu teisi, mieloji. Tu teisi... Tai ką gi, skrendu tuomet. Ačiū ir lik sveika.

Angelas dar kartą atsiduso, atsistojo, nupurtė lašus nuo sparnų ir nuskrido pas Vyresniuosius.

Vyresniųjų sekretorė pakvietė Angelą prisėsti ir pavartyti Gerų žmonių Gerų darbų katalogus, kol Vyresnieji tariasi. Bet liūdnajam Angelui buvo visai ne tas galvoje. Jis nervingai pasklaidė puslapius, net nematydamas raidžių, ir padėjo į šalį, įtemptai žiūrėdamas į duris, už kurių ir buvo Vyresniųjų darbo kabinetas.
- Tavo eilė, branguti. - Sekretorės žodžiai privertė Angelą krūptelėti, nors ir buvo ištarti meiliu balsu.
- Gerai, tai aš jau eisiu... - Daugiau sau, nei kam kitam, sumurmėjo Angelas.
Kaip tarė, taip ir padarė. Priėjo prie durų ir nedrąsiai pabarbeno krumpliais. Sekretorė, nepratusi prie tokio angelų elgesio, šiltai nusišypsojusi paragino greičiau užeit ir nedvejot.
- Kokie vėjai atpūtė tave, Mažyli? - draugiškai spausdamas ranką paklausė Vyresnysis. - Prisėsk, ko stovi it mietą prarijęs?
- Gal aš geriau pastovėsiu.... - nuleidęs galvą ištarė Mažylis. Ir, nesusilaikęs, puolė į ašaras, - AŠ PAMEČIAU SAVO ŽMOOOOGŲŲŲ..... KĄ MAN DABAR DARYYYYTI??? KOKS AŠ ANGELAS BE ŽMOGAUUS.....
- Neverk, mielasis, ne tu pirmas ir ne tu paskutinis. Laikai dabar kiti, nieko nepadarysi... Ryšys silpsta....- Vyresnysis uždėjo šiltą, guodžiantį delną Angelui ant peties.
- Pragaro jėgos stiprėja? - Mažylis nustebęs pakėlė akis.
- Ne, mielasis, ne Pragaro jėgos. Žmogaus Abejingumas. Blogis ir Gėris - tarsi dvi priešingos svarstyklių pusės. Čia dar galima kautis ir bandyti svarstykles persverti į mūsų pusę. Tačiau ten, kur apima Abejingumas, esame visiškai bejėgiai. Žinoma, toks žmogus arčiau Pragaro, nei Dangaus, tačiau tai tik paties žmogaus nuopelnas, Pragaras anądien oficialiai atsisakė prisiimti atsakomybę dėl žmonių Abejingumo paplitimo.
- O kaip tai susiję su mano Žmogaus pametimu? - paklausė Angelas nusibraukęs ašaras.
- Tiesiogiai, mielasis, tiesiogiai. Žmogus, kurį apėmė Visiškas Abejingumas, tiesiog išnyksta mums, nustoja egzistuoti. Tokie Pasaulio dėsniai. Nieko nepadarysi...
- Bet kaip gi man toliau gyvent be Žmogaus?
- O kaip kiti angelai gyvena be žmogaus? Juk tu ne vienas toks nelaimėlis esi. Eik ir pats sugalvok, ką toliau darysi. Yra daugybė dalykų pasaulyje, ką Angelas galėtų padaryt. O ką konkrečiai tu gali veikti, pats ir turi sugalvoti.

Išėjo Mažylis iš Vyresniųjų, nors ir nebe liūdnas, tačiau susirūpinęs.
- Ką gi man veikti? Ką gi aš galiu padaryti? Nieko daugiau nemoku, tik saugoti Žmogų! O jei jo neturiu, tai kaip aš galiu ką nors dar padaryti? Esu visiškai nenaudingas Angelas....

Angelas ėjo nieko aplinkui nematydamas, pasinėręs į savas mintis. Bemąstydamas apie savo nelaimę, nuspyrė Grybui kepurę, užmynė Skruzdėlei ant kojos, prispaudė Gyvatei uodegą.

-AAAAAAAAAAAAAAA!!!!!!!!!!! Ką darai, nevėkšla! - suriko iš skausmo Gyvatė.
-Oi, atleisk, nepastebėjau tavęs - sutrikęs atsiprašė Mažylis.
-Taigi, eini ir nieko aplinkui nematai, tik save patį, - sušnypštė Gyvatė ir nuvinguriavo toliau.
-Betgi iš tiesų, - pagalvojo Angelas, - aš dabar tikrai nieko aplinkui nebematau, tik save, tik savo bėdą. Darausi panašus į savo Žmogų, kuris irgi nustojo matyti, kas vyksta palei pat jo nosį, jei tik jo tai tiesiogiai nelietė. Gal ir mane tuoj užvaldys Abejingumas? Nenoriu išnykti iš Pasaulio!

Ir tada, tą akimirka, nušvietė Angelą šviesa.

- Sugalvojau! Būsiu ne Žmogaus, o Pasaulio Angelas! Padėsiu ne vienam, man paskirtam žmogui, o kiekvienam gyvam padarui, kurį sutiksiu savo kelyje.

Mažylis nusijuokė, išskleidė sparnus, suplasnojo ir nuskrido. Nuo tada Mažylio niekas nebevadino Mažyliu. Tik Vyresniuoju.