Gyvenimo stebuklai ir miražai

Pasaulis - nuostabiausia vieta gyventi! Čia viskas raibuliuoja, mirga ir mainosi tarsi miražas troškulio išsekintoje dykumoje. Niekada negali būti tikras, jog balta yra balta, o ne saulės zuikutis juodos spalvos fone.

Taip negali būti tikras ir dėl žmonių, pažintis su kuriais tau Gyvenimas padovanoja.

***

Yra žmonės - medžiai. Jų yra daug ir įvairių, tačiau visi stovi tvirtai, giliai suleidę šaknis į žemę, atlaiko gyvenimo audras ir likimo perkūnijas. Medžių šakose čiulba paukščiai, virpina sparnus plaštakės. Šie žmonės meiliai suteikia pavėsį ir poilsį išvargusiems piligrimams, klaidžiojantiems painiais gyvenimo keliais. Kaip gera prisėsti žmonių - medžių tankios lajos paunksnėje, atsiremti nugara į tvirtą kamieną ir minutėlę tyloje pasiklausyti išmintingos vėjo šnekos lapijoje.

Yra žmonių - amalų. Iš šono atrodo trapūs, pažeidžiami ir nekalti. Ir net sunku atskirti nuo žmogaus - medžio. Tie patys žali lapai, tos pačios šakos. Bet... žmonėms - amalams būtini žmonės - medžiai. Kai amalas patenka ant medžio, tučtuojau giliai po oda, iki pat nervų ląstelių, suleidžia savo plonus, vos įžiūrimus čiuptuvus. Ir ima siurbti. Siurbti medžio energiją, emocijas, jėgas. Gyvybę. Ir tuo pačiu leisti savo nuodus - savo liūdesy, netikrumą, nerimą, nepasitikėjimą, disharmoniją, susiskaidymą. Žmonės - amalai patys pavojingiausi grobuonis, būkit atsargūs! Ne iškart gali suprasti, jog tu esi kažkieno energetiniai pietūs, o kai suprasi, bus jau vėlu, tavo nervų galūnės suaugusios su amalo nervų galūnėmis ir plėšdamas parazitą nuo savęs jautiesi tarsi turėtum atpjauti dalį savęs ir numest į patvorį garantuotai mirčiai. Tačiau, jei užteks sveiko proto ir valios tai padaryti, po kurio laiko nuodai pasišalins iš tavo medžiagų apykaitos sistemos ir vėl imsi ramiai ošti kartu su išminčiumi vėju.


Yra žmonių-veidrodžių. Jie yra iliuzija ir gyvena iliuzijoje. Ką parodytų veidrodis, jei neturėtų, ko atspindėti? Tokiems žmonėms gyvybiškai svarbu apsupti save kuo didesniu skaičiumi žmonių, nes, neturėdami ko atspindėti, yra niekas. Tačiau veidrodžiai, kad tūkstantinėje draugų, bičiulių, pažįstamų minioje, vis tiek jaučiasi vieniši, nes neturi svarbiausio žmogaus pasaulyje - SAVĘS. Veidrodžius atpažinti lengva tik ilgiau pabendravus. Po kurio laiko imi atpažinti savo ir kitų veidrodžio aplinkos žmonių bruožus. Dažniausiai jie niekam nekenkia. Nebent pasirenka atspindėti blogus žmones. Kartais veidrodžiai sudūžta ir ima atspindėti įskilusį pasaulį. Tada veidrodžius supantys žmonės suglumę dairosi - mato tą patį dangų, saulę, pievą, tačiau ji įskilusi, iškreipta. O žmonės-veidrodžiai, niekada nepajaučia skirtumo. Nes juk niekada patys savo basomis kojomis nežengė per žolę, nesiraukė nuo akinančios šviesos ir nesidairė po svaiginančiai gilia dangaus žydrynę. Jie tik visa tai atspindėjo...


Yra žmonių - miražų audėjų. Tokie žmonės, kaip vorai, gaudo letenomis kitų žmonių sukurtų tviskančių, mirgančių ir jaudinančiai gražių, tyrų minčių vaivorykštes, tempia į savo urvą ir ten iš visko nuaudžia miražą. Kuo vyresnis audėjas, tuo geresni jo įgūdžiai. Tuo gražesnį, įtikinamesnį miražą jis pagamina, tuo turtingesnis kūrinys, suraizgytas iš sugautų žmonių veidų, kojų, rankų, minčių, ašarų, prasmingų darbų, išmintingų žodžių, aistringų žvilgsnių, kilnių poelgių.

Miražo paveikslas didingas ir vertas pagarbos. Tik geriau jau į jį žiūrėti iš tolo. Dėl savo paties saugumo. Jei vorui pasirodysi tinkama miražo dalimi, papildančia bendrą paveikslą, jis griebs tave letenom, išraitys skausmingą formą ir atidžiai pritvirtins prie tinklo. Ir dar privers padėkoti, jog gavai išskirtinę galimybę atsisakyti savo niekingo gyvenimo ir prisijungti prie kai ko nepalyginamai didingesnio - miražo.

Vorai - miražų audėjai, mėgsta žiūrovus. Kuo didesnė žiūrovų ir gerbėjų minia - tuo geriau. Įsisiautęs į tviskantį miražą vorai lėtai slankioja po mūsų Pasaulį ir springdami ryja mūsų dėmsį, siurbia energiją, kol apsivemia. Tada nusivalo snukį ir vėl pripuola siurbt toliau.

Vorams, kaip ir kitiems parazitams, reikalingi žmonės medžiai, kad ant šakų galėtų iškabinti savo voratinklinį miražą. Pasirinkęs tinkamą žmogų - medį, voras jam įkanda, suleisdamas stiprius nuodus ir taip paverčia savo vergu. Nuo tos akimirkos pavergtasis žmogus - medis maitina vorą, rūpinasi jo gerove ir tuo pačiu metu kenčia žudantį, skausmingą, nepakeliamą suvokimą, jog pakliuvo į mirtinus spąstus, iš kurių beveik neįmanoma pasprukti. Kai tavo valia paralyžiuota, kai sąnariai išsukioti, o kaulai sulaužyti reikia antžmogiškos valios, kad pabėgtum... Kaip iš konclagerio... Vergams belieka tik viena viltis. Vergams belieka laukto, kol voras miražų audėjas ims dairytis naujo žmogaus - medžio ir nebereikalingą vergą išspjaus lauk apkramtytą, suluošintą, pažemintą, išniekintą. O aklų voro "Fanklubo" gerbėjų būrys dar ir akmenimis apmėtys auką, viešai pasmerks ir uždegs milžinišką laužą, kad, jei kartais bėglį sugautų, galėtų ji sudeginti ant lėtos ugnies. Pridėjusios ranką ant širdies jos saldžiais balais gieda giesmes apie dieviškuma ir moralines vertybės ir tuo tarpu negailestingai mėto akmenis į sukruvintą aukos kūną, palydėdamos šūksniais "NIEKŠAS".

Tačiau žmonės medžiai ir yra žmonės medžiai. Tyra, vasariškai šilta liūtis išvalys jų žaizdas, nuplaus apdegintus lapus, sulaužytas šakas, pagirdys nuo troškulio suskeldėjusias šaknis. O kai išlįs saulutė, paukšteliai grįš sukti lizdų į tankią žmogaus - medžio lapiją. Ir vėl jis ramiai oš, teikdamas pavėsį ir poilsį nerimstantiems pavargusiems klajokliams, šnekučiuosis su saule ir mojuos praskrendančiam vėjui.

Gražus tas voro nuaustas miražas, tikrai. Laimingi tie, kurie jį buvo sutikę. Sutikę, pasižavėję ir nuėję savais keliais. Nelaimingi tie, kurie tapo voro, miražų audėjo grobiu...

Žinoma, yra ir tokių kurie, kurie apdovanoti galia matyti tiesą. Tiesos regėtojai visada stabteli prie voro miražų audėjo. Tik ne miražu jie gėrisi. Tieos regėtojai smalsiai apžiūri susisukusį kuprotą mažą voriuką, suskaičiuoja aukas tinkle, ką pajėgia, tą ištraukia ir, linksmai švilpaudami, patraukia toliau savais keliais.

***
Yra dar tiek daug neištirto, nepatirto, nesuvokto. Gyvenimas nuo pat gimimo vaidina mums spektaklį. Tai iš kepurės išskrenda karvelis, tai gauni puokštę kvepiančių žiedų, tai minkštas triušis praskaidrina tau nuotaiką. Kokį stebuklą jis parodys šiandien? O kokį rytoj? Aš nežinau, bet nekantrauju išvyst!