Drąsa

Kažkur labai aukštai, taip aukštai, kad net galva ima svaigti vien pagalvojus apie tokį aukštį, žaižaruojantis, mirgantis, besimainantis sūkurys nuolat juda, keičiasi ir sukasi spirale. Jei išdrįstum prieiti arčiau (ar tiksliau būtų pasakyti - priskristi, nes toje vietoje nieks neturi kūno, tad neturi ir kojų, kuriomis gali kur nors nueiti), pamatytum, jog sūkurį sudaro tūkstančiai energijų, tarsi įvairiaspalvių drugelių pulkas.

Vieną fantastišką dieną (o gal naktį? Nes ten nėra nei dienos, nei nakties. Bent jau ne tokios, kokią mes sugebame suprasti savo žmogiškais protais), tame sūkuryje atsirado naujas energijos kamuolėlis, nauja plaštakė. Ištiesė susiraukšlėjusius sparnus, pasirąžė ir apsidairė. Tūkstančiai brolių ir seserų džiaugsmingai suplazdeno sparnais pasisveikindami su naujai gimusia svaja. Anksčiau kasdien jų gimdavo nesuskaičiuojama daugybė, o štai dabar kasdien vis mažiau ir mažiau, tad kiekvienos naujos svajonės atsiradimas - tikra šventė ir džiaugsmas.

Kitaip nei mes, svajonės gimsta iškart žinodamos kas jos, kodėl jos atsirado ir ką turi toliau daryti. Jos nepatiria kankinančios paauglystės, kurios metu mes turime prisiminti, kodėl atėjom čia ir nustatyti sau gyvenimo taisykles, išmokti Pasaulio kalbą. Svajonės žino, jog gimė Žmogaus galvoje ir turi plazdenti erdvėje tol, kol žmogus neištrauks jų atgal į materiją. Nes tik žmogui duota kurti ir energiją paversti į materiją.

Todėl naujai gimusi svaja, paskubomis pasisveikino su kitomis svajonėmis ir puolė dairytis savo žmogaus. Pamačiusi vieną, kuris kaip tik svajojo apie ją, strimgalviais puolė link jo, karštai trokšdama būti įgyvendinta. Ir tėškėsi į nematomą skydą, supantį tą žmogų. Negalėdama patikėti kas įvyko, svajonė daužėsi ir daužėsi, bandydama patekti pas žmogų. O žmogus net nepajuto, jog vargšė plaštakė, galėjusi padaryti jį laimingu, iki kraujo susidraskė rankas, bandydama pramušti žmogų supantį skydą.

Žmogus gimsta iš svajonės tiesiai į svetingą Pasaulio glėbį, ir toliau gyvena svajonėje, tuo pat metu kurdamas naujas svajas ir įgyvendindamas jas. Tai žmogaus paskirtis, tai jo kasdienis darbas. Tačiau, tūkstantmečiams bėgant, laiko smiltys nutrynė šį žinojimą ir daugelis žmonių nebeatlieka savo paskirties, dėl kurios ir buvo sutverti. Jie blankiai gyvena bespalvį gyvenimą, tuščiai stumdami bereikšmes dienas ir jaučiasi niekam nereikalingi. Ir jie teisūs - negimdydami svajonių ir neištraukdami jų už trapių kojelių atgal į materiją, jie nustoja gyventi Pasaulyje ir ima gyventi šalia jo. Žiūri tarsi per storą stiklą ir nebejaučia nei vėjo dvelksmo, nei saldaus gėlės kvapo.

Vos gimęs žmogus ima statyti aplink save skydą, sukurtą iš baimės ir nepasitikėjimo. Nori apsaugoti save nuo to, kas skaudina. Tačiau, apgaubęs save nepermušama sfera jis nebe prisileidžia ne tik to, kas skaudina, bet ir to, kas teikia džiaugsmą. Nes skausmas ir džiaugsmas vaikšto susikabinę rankomis. Neįsileisdamas vieno, prarandi ir kitą.

Žmogus gimęs svajoti ir įgyvendinti savo svajones. Tačiau baimė, neryžtingumas žmogui atima jėgas, sujaukia protą ir jis ima galvoti, kad jo svajonės yra nepasiekiamos. Ir tai tampa tiesa, nes juk žmogui lemta kurti tiesą...

Tad ir toliau plazdena svajonės įkalintos žmogaus. Sukasi ratu tūkstančiai įvairiaspalvių plaštakių, mainosi, virpa, plazdena, žaižaruoja ir laukia. Laukia drąsaus žmogaus.