Monstrai

Siaubūnas iš lėto, ramiai, bet tvirtai nuleido koją ant Žemės. Žemė neprasivėrė ir neprarijo jo, paukščiai nenustojo giedoję, o plaštakės tebevirpino saulės spindulius savo sparneliuose. Pabaisa nuleido antrą koją, įrėmė kumščius į šonus ir apsidairė. Valdovo žvilgsniu, vertinančiai nužvelgė tiesius pušų kamienus, dangaus žydrynę virš išlakių medžių šakų. Apsidairė, įkvėpė pilnus plaučius saldaus miškų ir pievų, ežerų, upių ir jūrų kvapo, ir nusprendė pasilikti. Amžiams.

Nei vienas Žmogus nepastebėjo šio siaubingiausio istorijoje įvykio. O jei ir būtų pastebėjęs, ką būtų padaręs? Žmogus, sukurtas pagal Dievo paveikslą, gimęs kurti, mylėti, atjausti, auginti, globoti. Ar Dieviškosios meilės sutvėrimas galėjo imti ir nužudyti vos koją ant Žemės pastačiusį Priešą? Dabar jau nieks to nesužinos.

Tai buvo labai seniai. Ir jau prieš tūkstantmečius šis prisiminimas išsitrynė arba buvo ištrintas iš Žmonių atminties. Žmonės šiandien gyvena kartu su Monstrais ir jų nepastebi, nemato. Ir tik keli, kurie vis dar klausosi širdies ir sąžinės balso, vis dar sugeba atskirti svetimuosius nuo savųjų. Kiti, matydami Monstro darbus, tiesiog pasako - jis ne žmogus, jis žvėris. O kartais pagalvoję priduria - bet juk ir žvėrys taip nesielgia. Ir net neįsivaizduoja, kaip arti tiesos tuo metu jie būna... Nes tai tikrai ne Žmogaus, o Monstro darbas.

Gimęs kurti naikinti negali. Žmogus iš nevilties nuleidęs galvą stovi iki kelių nekaltųjų kraujyje, žudynių, prievartos ir smurto sūkuryje. Šitiek tūkstantmečių nuodyta, engta, naikinta Žmonija pamiršo, jog Dievas sukūrė Žmogų pagal savo atvaizdą. Ir ginklas nuo blogio yra pačiame Žmoguje, jo liepsnojančioje širdyje, jo tiesos ir teisingumo troškime.

Ateis diena ir Žmogus pakels galvą. Apsidarys. Kumštelės nusiminusį kaimyną. Šis atsibus iš slogučio ir išjudins draugus. Banga nuvilnys per visą planetą ir Monstras iš siaubo sustings. Jį svilins Žmonių įremti žvilgsniai, migla Žmonių protų nebetemdys. Ir teks jam pakniopstom bėgti iš Žemės. Ir palikti ją. Amžiams.